III Tinklaraštis. Alzheimeris.
By ITMAN
Socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ tęsia tinklaraštį „Misija – gyvenimas“. Trečioji tema – Alzheimerio liga, kuri lapkričio mėnesį nudažė violetinės spalvos palaikymu sergančiųjų bendruomenei. Pasak gydytojos neurologės, medicinos mokslų daktarės Gretos Pšemeneckienės, Alzheimerio liga sergančio paciento portretas įvairus, jis priklauso nuo ligos išreikštumo. Liga dažniau nustatoma vyresnio amžiaus moterims, ir neretai tai – malonūs, išsilavinę, tvarkingi žmonės, tad ligos požymių kasdien žmogaus nesutinkantys artimieji gali nepastebėti, nieko apie diagnozę neįtarti.
Pirmas svarbus Alzheimerio ligos ir sergančiojo santykio aspektas – subjektyvūs pokyčiai ir tai, ką pastebi aplinkiniai. Daugeliu atveju, jie skiriasi. Pradžioje asmuo pats pajunta sunkumus – užmaršumą, neužtikrintumą naujose vietose, nerimą, o artimieji tai priskiria normaliam senėjimui ar apskritai to nepastebi. Nors daugelis žino, jog Alzheimerio liga paveikia trumpalaikę atmintį, o diagnozę turintys pacientai yra „linkę gyventi praeitimi“, LSMU ligoninės Kauno klinikose dirbanti gydytoja neurologė Greta Pšemeneckienė išskiria ir rečiau aptariamus, svarbius simptomų pastebimumą nulemiančius gyvenimo būdo skirtumus: jei žmogus gyvena rutinoje, ramioje, iššūkių stokojančioje aplinkoje, pradžioje atminties ar elgesio pakitimai gali būti vos pastebimi. Štai kodėl net ir greta gyvenantys artimieji ar kaimynai gali Alzheimerio ligos simptomų neįtarti. Lengviau simptomus pastebėti aktyvesnį gyvenimo būdą besirenkantiems asmenims, mat ligos požymiai geriausiai atsiskleidžia žmogui neįprastose situacijose: keliaujant, bendraujant didesnėje grupėje, pakeitus gyvenamąją vietą, kai reikia įsiminti naują informaciją, maršrutą, suplanuoti veiklą.
Pasak gydytojos G. Pšemenckienės: „Tokios būklės kaip Alzheimerio liga yra ne tik sveikatos, bet ir socialinė problema.“
Diagnozės paieškos procesas gana sudėtingas. Kiekviena istorija savita, skirtingi ir kreipimosi į gydytoją motyvai, ir santykis su nustatyta liga. Pasak gydytojos, šis santykis gali būti dvejopas, dažniausiai priklausantis nuo diagnozės nustatymo laiko ir su tuo susijusių aplinkybių. Ligos pradžioje dažniausiai žmogus dar pats jaučia atminties, dėmesio koncentracijos blogėjimą, išgyvena, nerimauja dėl ryškėjančių sunkumų, dažnai pats ieško atsakymų ir būdų sau padėti. Gaila, bet neretai ir neišdrįsta kreiptis pagalbos, nepripažįsta sau ir artimiesiems, kad tampa vis sunkiau atlikti kasdienes ar darbines veiklas. Dėl to nukenčia ir socialiniai ryšiai, pacientai atsiriboja, vis mažiau kur dalyvauja, o tai dar labiau gilina problemą, kartais veda į depresiją.
Kita vertus, gydytojos neurologės teigimu, kiek kitoks santykis su Alzheimerio liga būdingas asmenims, kuriems diagnozė nustatoma vėlesnėse stadijose, ir keičiasi ligai progresuojant. Jie neretai ignoruoja atminties ir kitų pažinimo funkcijų sutrikimus, ieško pasiteisinimų, būna gynybiški, jaučiasi nejaukiai ar net įsižeidžia paklausus apie patiriamus sunkumus, net jei pokyčiai yra akivaizdūs. Be to, vėlyvoje ligos stadijoje pyktis, padidintas dirglumas, neramumas, pasimetimas dažnai yra daugiausiai sunkumų sukeliantys simptomai, ir ligos gydymas tampa artimųjų prašymo, ne paties paciento iniciatyvos rezultatu.
Anot neurologės G. Pšemeneckienės, neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kai artimieji bando diagnozę nuo paciento nuslėpti. Nepaisant diagnozę lydinčių emocijų ar žmogaus charakterio ypatumų, gydytoja įsitikinusi, jog pacientas turi žinoti diagnozę tam, kad pats galėtų priimti spendimus. Būtent dėl to diagnozę ji praneša gyvos, o ne internetinės konsultacijos metu, t.y. pacientui atėjus į gydytojo kabinetą su lydinčiu asmeniu. „Kartais tenka diagnozę pakartoti, iš naujo paaiškinti, atsakyti į tuos pačius klausimus. Gydytojo komunikacija yra itin svarbi. Iššūkiu mums tampa ne tik savalaikis diagnozės nustatymas, bet ir informacijos apie diagnozę pacientui pateikimas“, – darbo ypatumais dalijasi neurologė.
Pasiteiravus apie Lietuvos ir užsienio patirtis, gydytoja užtikrina diagnozavimo ir gydymo galimybių panašumą, tačiau išskiria gerintinus gydytojų kvalifikacijos kėlimo, sveikatos paslaugų prieinamumo, specialistų neuropsichologų ruošimo, išplėstinio požiūrio į diagnozę klausimus: „Tokios būklės kaip Alzheimerio liga yra ne tik sveikatos, bet ir socialinė problema. Žmogus tampa nepajėgus pats atlikti visų veiksmų, tad turėtume geriau išvystyti paciento priežiūrą po diagnozės, pasirūpinti glaudesniu bendradarbiavimu tarp sveikatos ir socialinio sektoriaus specialistų.“ Alzheimerio liga itin paliečia ir keičia sergančiojo artimųjų gyvenimus, pagalba globojantiems demencija sergančius asmenis turėtų tapti vienu iš sveikatos priežiūros ir socialinių prioritetų.
„Kiekvienas gyvename, keliaujame savame rate, bet svarbu, kad sutiktų pakeleivių laukai persidengtų gera emocija, praturtintų patyrimu, pasitikėjimu, augintų, o iškylantys klausimai ir sunkumai sustiprintų, paskatintų ieškoti naujų kelių ir idėjų“, – taip apie gydytojų misiją kalba dr. G. Pšemeneckienė.
Gydytoja teigianti, kad Lietuvoje tikisi ir požiūrio apie artimųjų gyvenimą priežiūros įstaigose kitimo. Pasak G. Pšemeneckienės, šalyje dar vis vyrauja stigma, savotiška gėda pasakyti, jog specialios priežiūros reikalaujantys artimieji gyvena ne namuose. Gydytojos neurologės teigimu, neturint galimybės tinkamai pasirūpinti artimuoju, galima jam suteikti vietą, galimybę oriai gyventi ten, kur bus užtikrinama speciali priežiūra, reikalingas rūpestis. „Dažnu atveju žmogui taip gyventi yra geriau ir saugiau, nei būti vienišam savuose namuose“, – nuomonę apie slaugos įstaigas išsako atviresniam požiūriui kviečianti G. Pšemeneckienė.
Atliepdama socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ tinklaraščio „Misija – gyvenimas“ idėją, gydytoja dalinasi misiją suprantanti kaip kelionę: „Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Kiekvienas turi pasirinkti savo kelionės principus.“ G. Pšemeneckienės teigimu, šioje kelionėje pacientą bei gydytoją turėtų vienyti bendras tikslas – saugus ir aprūpintas pacientas, o tikslui pasiekti reikia susikurti tinkamą aplinką: Kiekvienas gyvename, keliaujame savame rate, bet svarbu, kad sutiktų pakeleivių laukai persidengtų gera emocija, praturtintų patyrimu, pasitikėjimu, augintų, o iškylantys klausimai ir sunkumai sustiprintų, paskatintų ieškoti naujų kelių ir idėjų.“
Alzheimerio liga – progresuojanti neurodegeneracinė galvos smegenų liga. Sergant ja, plonėja galvos smegenų žievė, mažėja funkcionuojančių nervinių jungčių, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka informacijos perdavimo procesai. Dėl šių priežasčių pakinta žmogaus trumpalaikė atmintis, dėmesio koncentracija, kalba, kasdieniai gebėjimai ir elgesys.
Straipsnio autorė
Viltė Adomaitytė
Parama spalvingesniam rytojui!
Tiesioginė finansinė parama.
