VII Tinklaraštis. Plaučių vėžys.
By ITMAN
Socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ tęsia tinklaraštį „Misija – gyvenimas“. Septintoji tema – plaučių vėžys, kuris lapkričio mėnesį nudažė baltos spalvos palaikymu sergančiųjų bendruomenei. Apžvelgdamas plaučių vėžio temą, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose dirbantis prof. Edvardas Danila situaciją aptaria paprastai: „Medicinoje yra nemažai mitų, tikėjimo, daug mokslo, norų, šiek tiek ir komercijos“. Gydytojas su socialine iniciatyva pasidalijo praktiška, kiekvienam žmogui reikalinga informacija apie pasaulyje labiausiai paplitusį vėžio tipą – plaučių vėžį.
Tai yra tiesa – plaučių vėžiu gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus, jis gali būti rūkantis ar nerūkantis. Vis dėlto, toks apibendrinimas nereprezentuoja statistikos. Kalbant apie plaučių vėžį, neįmanoma ignoruoti akivaizdžios plaučių ligų sąsajos su rūkymu – didžioji dalis plaučių vėžio diagnozę išgirdusių žmonių yra rūkantys. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovo prof. Edvardo Danilos teigimu, statistika liūdinanti, bet paprasta – beveik kiekvienas ilgus metus rūkantis žmogus suserga lėtiniu bronchitu, 1 iš 10 – plaučių vėžiu.
Prof. Edvardas Danila pabrėžia: „Organizmas nėra katilas, jog jį ėmei ir išvalei. Tai milžiniškas fabrikas, kuriame daug vienas su kitu susijusių mechanizmų ir organų.“
Gydytojo pulmonologo teigimu, kalbant apie rūkančius žmones, plaučių vėžio susiformavimui įtakos turi du rūkymo veiksniai: gausa (kiek surūkoma) bei trukmė (kiek ilgai rūkoma). E. Danilos teigimu, dažnu atveju didesnę svarbą plaučių vėžio klausimu vis dėlto turi rūkymo trukmė, t. y. kiek metų rūkoma, net jei kasdien surūkomas kiekis nėra didelis: „Tabako degimo metu organizme susidaro aktyvūs deguonies dariniai, genetiniame lygmenyje pastebimos mutacijos, kurių rūkant pamažu daugėja. Būtent todėl matematika grįstas plaučių vėžio paciento portretas ganėtinai aiškus – dažniau suserga vyresni, bent 50–60 metų sulaukę žmonės, kurių organizmas buvo žeidžiamas ilgą laiką. Tokie žmonės negyvena „kaip kurmiai“, todėl dažnai išgirdę diagnozę nenustemba. Žinoma, išimčių tikrai būna. Jauniausias mano diagnozuotas plaučių vėžio pacientas teturėjo vos 21-erius metus, juk rūkyti kai kurie pradeda jau pirmoje klasėje“.
Pasak prof. E. Danilos, svarbu paminėti ir kartais užmirštamą tiesą – skaičiuojama, jog pasyvaus rūkymo, t. y. antrinių tabako dūmų kvėpavimo žala prilygsta 1–2 surūkytoms cigaretėms per dieną. Jei žmogus praleido ne vieną dešimtį metų, kasdien kvėpuodamas rūkančio žmogaus išpučiamus dūmus, jo rizika susirgti plaučių vėžiu itin padidėja, juk, kaip minėta, plaučių vėžio klausime svarbi organizmo susidūrimo su tabaku trukmė. Atrodo paradoksalu, bet nei karto savo burnoje cigaretės neužsidegęs žmogus gali turėti didesnę riziką nei tas, kuris kažkuriuo gyvenimo metu intensyviai rūkė, ypač jei rūkyti nustojo jaunas: „Kad ir kiek berūkai, tu pirmiausia sukeli genetinius, besimptomius, o vėliau – ir struktūrinius plaučių pakitimus. Padėti sau galima – rūkymo atsisakius, organizmas pradeda atstatymo procesus. Jaunas, stipraus imuniteto organizmas dažnu atveju geba visiškai ištaisyti rūkymo sukeltus pokyčius, išvengdamas negrįžtamų plaučių pažeidimų. Net pati ankstyviausia vėžio stadija (vadinamoji carcinoma in situ), dar niekur neišplitusi, yra grįžtama”, – viltingais mokslinių tyrimų duomenimis dalijosi prof. E. Danila.
Džiugu, jog ne tik jauno organizmo genai geba aktyviai taisyti kitus, rūkymo pažeistus genus. Tam gydytojas pataria gyventi pagal seniai žinomą informaciją: visavertė mityba, kasdienė mankšta, šioks toks grūdinimasis, socialiniai santykiai – partneris ar partnerė: „Visi šie komponentai stiprina žmogaus gynybinius mechanizmus, kurie savo ruožtu padeda atitaisyti rūkymo sukeltas genetines plaučių ląstelių mutacijas“. Gydytojas pulmonologas drąsiai ragina ne tik skirti nuoširdų savo dėmesį minėtoms gyvenimo dalims, bet ir nepasitikėti alternatyvą žadančiais produktais: „Svarbu nesivaikyti mitų: gausybės sintetinių vitaminų, stebuklingų papildų ar mineralų, viso organizmo išvalymą žadančių preparatų. Organizmas nėra katilas, jog jį ėmei ir išvalei. Tai milžiniškas fabrikas, kuriame daug vienas su kitu susijusių mechanizmų ir organų“.
„Gydytojas – ne dievas ir ne pranašas. Gydytojas negali žinoti visko, nereikėtų jo absoliutinti, ypač jei kalbame apie sudėtingas ligas, kur yra daug niuansų. Pacientas savo ligoje turi būti ne pasyvus, o aktyvus dalyvis”
Prof. E. Danilos nuomone, palyginus užsienio valstybių ir Lietuvos patirtis, Lietuva yra per vidurį – gana stipriai atsiliekanti nuo pačių pažangiausių valstybių, tačiau gerokai lenkianti kitas: „Viskas priklauso nuo finansavimo. Plaučių vėžį pacientui patvirtinti mes tikrai galime, tačiau pritrūksta galimybių visapusiškai ištirti visas naviko audinio savybes ir skirti individualiai pritaikytą gydymą. Be to, ne visi vaistai yra prieinami, nepakanka įrangos, dėlto susidaro eilės ir mažėja išgyvenamumas“.
Pasak gydytojo, plaučių vėžio ankstyvo aptikimo klausimu šiuo metu vienareikšmiškai lyderiauja kompiuterinės tomografijos tyrimas, tačiau šį neinvazinį tyrimą visiems kasmet atlikti nėra realu – nors šiuolaikinio kompiuterinio tomografo sukeliama apšvita yra menka, įprastu atveju reguliariai tirtis gydytojas rekomenduoja tik nuo 45–50 metų amžiaus, ypač aktyviai ar pasyviai rūkantiems. Tiesa, nerūkančiųjų plaučių vėžiu sergančių pacientų dalis kasmet vis auga. „Klimatas šyla, atsiranda daugiau dulkių, pramonės sukeliamų teršalų, kietųjų dalelių, sukeliančių uždegimą. Be to, žmogus gyvena ilgiau, nei jam biologiškai „priklausytų“ gyventi, tad mūsų atstatymo mechanizmai evoliuciškai nespėja su tuo, kad gyvenimas gerėja, nes visada turime maisto, šilumos ir pan.“, – nerūkančių žmonių plaučių vėžio priežastis komentuoja gydytojas pulmonologas.
Prof. E. Danila sutinka su tinklaraščio „Misija – gyvenimas“ pavadinimo reikšme ir akcentuoja, jog paciento ir gydytojo misija yra bendra, čia svarbus dialogas ir abiejų aktyvios pastangos: „Gydytojo vaidmuo yra paskatinti žmogų kovoti dėl savęs. Gydytojas – ne dievas ir ne pranašas. Gydytojas negali žinoti visko, nereikėtų jo absoliutinti, ypač jei kalbame apie sudėtingas ligas, kur yra daug niuansų. Pacientas savo ligoje turi būti ne pasyvus, o aktyvus dalyvis“. Gydytojo pulmonologo teigimu, gali prisidėti ir kiti žmonės: „Turime dalintis savo gerosiomis patirtimis. „Žiūrėkit – rūkiau, bet mečiau. Nugalėjau vėžį, nugalėjau savo turėtą priklausomybę, ligą“. Vis tik, svarbiausi yra paties paciento veiksmai: „Gaila, jog dalis žmonių net ir pagaliau pasveikę toliau neatsisako tabako. Ne retai tokiu atveju vėžys vėl sugrįžta, t. y. susiformuoja kitoje vietoje. Vakaruose vyrauja požiūris „Ko kiti žmonės (pvz. gydytojai, artimieji) dėl manęs nepadarė, nepasakė?“. Pasitelkime Rytų išmintį ir klauskime „Ko dėl savęs nepadariau aš pats?“ Nėra stebuklingų tablečių. Imi ir kovoji dėl savęs“.
Plaučių vėžys – pasaulyje viena labiausiai paplitusių vėžio formų. Ji lemia didžiausią mirštamumą. Pagrindinė plaučių vėžio priežastis yra rūkymas, tačiau įtakos turi ir pasyvus rūkymas (kvėpavimas rūkymo metu išpučiamais dūmais), įvairių kietųjų dalelių patekimas į organizmą, savaime atsirandantys genetiniai pokyčiai, paveldimumas ir kt. Plaučių vėžio raidoje pirmiausia įvyksta genetiniai plaučių ląstelių pokyčiai, kurie dar yra besimptomiai, todėl svarbu „profilaktiniai“ tyrimai ir sveika, organizmo imunitetą stiprinanti gyvensena.
Straipsnio autorė
Viltė Morta Adomaitytė
Parama spalvingesniam rytojui!
Tiesioginė finansinė parama.
