Tėvai vaikams suteikia gyvybę, bet vaikai mums suteikia gyvenimą

Šviesi ir kupina vilties – taip galime apibūdinti vienuoliktąją socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ laidą, kurios herojai Elena ir Tadas Bruzguliai pasidalino istorija apie savo ankstukes dvynukes. Nėštumo metu kilusius sveikatos iššūkius, priešlaikinį gimdymą, patirtą Elenos komą, Tado stiprybę ir nepalaužiamą tikėjimą. Ši jautri ir įkvepianti istorija primena apie tėvų emocinį ryšį, gydytojų atsidavimą bei tai, kokią didelę reikšmę turi palaikymas ir viltis, padedantys įveikti net didžiausias kliūtis mažylių gyvenimuose.

Kaip tėvams atrasti stiprybę ir tikėjimą, kai visai šalia jų ankstukas kovoja už gyvenimą? Socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius pristatydamas pokalbio temą pasidalino mintimis: ,,Reikia nepamiršti, jog tikėjimas jau yra, jis galbūt ne jūsų rankose, bet kitoje palatoje kovoja už gyvenimą, už norą augti. Tas mažylis jau yra jūsų didžiausias tikėjimas, tad būkite vieni kitų stiprybe ir nepamirškite, kad nesate vieni“.

Pokalbio pradžioje šeima pasidalijo prisiminimais apie laimės paieškas, judviejų susipažinimo kelią, kuris trukęs 20 metų Eleną ir Tadą atvedė į šeimos sukūrimą. ,,Viskam gyvenime, ne tik santykiams įprasminti, bet ir šeimos sukūrimui, ateina laikas. Prasmė atsiranda tuomet, kai jai lemta įvykti. Kartais, kai kažkas atrodo nepavyksta, reikia viską paleisti, kad tiesiog galėtų vėl užsikurti kažkoks ratas, nauja energija. Galbūt įkvėpti šviežio oro gūsį ir tada aplink atrasti gerų dalykų“, – atviravo Elena.

Pakalbėjus apie šeimos kūrimą ir nėštumo akimirkas, pokalbio metu Elena ir Tadas sugrįžo ties 33-ia nėštumo savaite, kuomet ramus dvynukių laukimas staiga virto nežinomybės, nerimo ir baimės etapu. ,,Visa šeima užsikrėtė korona virusu, bet pačioje pradžioje mano sveikatos būklė buvo gera, nejaučiau kažkokių stiprių pokyčių. Ir staiga, viskas pasikeitė per naktį. Buvo sunku kvėpuoti, prasidėjo plaučių uždegimas, staiga ,,užsidegė“ vienas plautis, po kelių valandų kitas ir tiesiog buvo neįmanoma kvėpuoti“, – prisiminimais dalijosi Elena. Iškvietęs greitąją pagalbą Tadas laukė to momento, kai Elena grįš į namus ir galės ją apsikabinti: ,,Aš mačiau, kaip Elena gęsta ir, kaip sunku jai buvo kvėpuoti, ir galvojau, kad ją palydėsiu iki Santaros klinikų, po to grįšime ir toliau gyvensime savo gyvenimas, bet ji tada negrįžo“.

Kalbėdama apie savo patirtį bei gimdymą Elena atviravo: „Man atrodo, kad viskas vyko greitai. Dukrytės gimė labai mažos ir buvo užsikrėtusios korona virusu. Girdėjau jas, kas man tuo metu ir buvo svarbiausia. Palaikyti ar priglausti man neteko, neturėjau laiko net atsisveikinti. Kelias buvo labai ilgas, aš jas pamačiau tik po 3 savaičių“. Tuo metu Tadas, likęs namuose ir laukęs Elenos sugrįžtant nesitikėjo, kad taps tėčiu: ,,Namuose likau vienas. Vienas tarp keturių sienų ir atrodo, kad turėtų būti ramiau, nes Elena patikimose rankose, bet, kai tu lieki vienas, nežinai ką galvoti. Tą vakarą sulaukiau skambučio iš Elenos mamos ir sulaukiau sveikinimo, kad jau esu tėtis. Ir tik kitą dieną galėjau paskambinti. Vienu numeriu į Elenos reanimaciją, o kitu numeriu į vaikų reanimaciją. Buvo iš tiesų sunkus etapas“.

Taip pat šeima pokalbio metu pasidalijo prisiminimais apie tai, ką teko abiem išgyventi Elenai būnant 10 dienų komoje, artimiausių draugų palaikymu, pirmuoju pasimatymu su dukrytėmis, gydančiojo personalo pagalba ir galimybe toliau kurti gyvenimą, grįžti į šeimą. „Aš būdama komoje mąsčiau, kad jei man bus lemta iš čia ištrūkti, aš viską savo gyvenime pakeisiu. Kitaip galvosiu, būsiu kitokia, būsiu kitokiame santykyje su kitais. Žmonės, kurie atsiduria panašiose situacijose, yra priversti apie viską pagalvoti. Todėl ir man tuo metu atrodė, jog visas gyvenimas perbėgo per sekundę“, – tamsiais prisiminimais dalijosi Elena.

Pokalbio pabaigoje šeima įkvėpė ankstukų bendruomenę palaikančiais žodžiais. ,,Būkite sveiki, atsparūs ir džiaugsmingi. Būkite mūsų šviesa ir įkvėpimas, kad net ir mažiausieji gali tapti didžiausiais, net ir silpniausi gali daryti įtaką žmonėms ir pasauliui“, – viltingai mintimis dalijosi Tadas. Atkreipdama dėmesį į bendruomenę ir palaikymo svarbą, Elena remdamasi savo patirtimi ragino nepamiršti, kad viskas yra laikina ir viskas praeina: „Aš žinau, kad visi ankstukų bendruomenės nariai esame susiję vienaip ar kitaip. Ir žinau, kad būna tas etapas, kuris yra pakankamai trumpas, bet tuo metu, kai tame esi, atrodo, kad esi užstrigęs laike. Tuo metu atrodo, kad esi įkalintas kiekvienoje minutėje. Noriu pasakyti, kad, jei kažkas dabar taip jaučiatės, tai labai greitai pasikeis, ir tai yra laikinas etapas, o jūs nesate vieni“.

Užbaigdamas pokalbį Dalius Stankevičius pristatė ir 11-osios herojaus istorijos marškinėlius, kurie pažymi ankstukų bendruomenės palaikymą ir įkvepiančią Elenos ir Tado Bruzgulių šeimos istoriją. Įsigydami šiuos marškinėlius visuomenė kviečiama prisidėti prie iniciatyvos veiklų įgyvendinimo, socialinių kampanijų kūrimo ir pagalbos socialiai atskirtiems žmonėms.

Straipsnio autorė

Rūta Poškutė